Prisijunk ir tu!

2016-06-22

Beprasmiškumai

Kažkada aš tikėjau viskuo, net jei ir kiti man mėgindavo kažką įrodyti - nusispjaudavau galvoje ir toliau tikėdavau tuo. O dabar tik pusė manęs atsako už šituos dalykus. Kita yra visiškai žemiška, bedievė, bebaimė, žodžiu, visiškai be vaizduotės. Kartais pati savęs nepažįstu, taip keista, kad kažkada tikėdavau net angelu sargu ir su savo katinu kalbėdavausi taip lyg jis mane suprastų. Buvo smagu gyventi tame fantazijų pasauly. Ir dabar būna, kad pasikeičia mano fazė ir įkvėpimas sugrįžta. Tačiau taip, taip. Kartais tiek tampu bejausmė, kad net neturiu noro rašyti, tiksliau, nematau prasmės tai daryti. O kam? Ar kažkas pasikeis, jei savo jausmus išliesiu užrašų knygutėje? Arba, ei, ar normalu yra fotografuoti bereikšmius dalykus (dangus, gėlės, kraštovaizdis) ir kelti nuotraukas į kompiuterio atmintį, o kam? Kokia prasmė? Ir tai tęsiasi tooool kol kasnors, tartum, mane pažadina ir aš vėl imu daryti tuos beprasmiškus dalykus. Taip, niekas nepasikeičia, jie ir toliau būna tokie, bet tuomet visas gyvenimas yra toks. Bet požiūris pakeičia viską. Sugrąžina gyvenimo džiaugsmą ir nors menkutį nerūpestingumo jausmą: veiki kas malonu širdžiai, šypsaisi ir t.t. Pasilieku šią rašliavą ateičiai, kai manysiu, kad VISKAS yra beprasmiška. Prasmė slypi tavo galvoje, arba leidi jai būti, arba ne ir ją slopini.

2 komentarai: