Prisijunk ir tu!

2016-02-07

Misija, padėjusi nuimti vaizduotės šydą

Kai buvau mažytė, netikėjau, kad skaičiai neturi pabaigos. Maniau, kad viskas turi turėti savo pabaigą. Kai man pasakė tai, aš susirangiau savo siauro kambario kampe ant lovos ir mane apėmė begalinis liūdesys. Sausainį, kurį iki tol krimtau su malonumu, patikėjau savo stalui. Norėjau tai suprasti, tačiau tai atrodė taip magiška, antgamtiška. Keletą minučių mąsčiau apie tai kaip įrodyti visiems, kurie tai sakė, kad jie klysta. O tuomet ėmiau veikti, pasiėmiau popieriaus lapą ir savo trapiais pirštukais laikydama rausvą ir senokai drožtuką mačiusį pieštuką, rašiau skaičius iš eilės, kaip ir mokėjau. 1, 2, 3... supratau, kad tai bergždžias reikalas. Nors ir buvau pasiryžusi visą savo gyvenimą praleisti šiai svarbiai misijai, rašant skaičius kol jiems bus pabaiga, nutariau sutaupyti laiko. Ir skaičiavau mintyse. Supratau, kad šitaip kitiems neįrodysiu, bet pirmiausia norėjau įrodyti pati sau. "O vėliau aš įrodysiu ir kitiems." - svarsčiau ateities planus. 
Skaičiavau neskubėdama, nes bijojau suklysti. Iš pradžių skaičius lenkiau ant pirštų, kol jų pritrūko. Šypsenos mano veide nesimatė, mintys palengva ėmė plaukioti. Nusižiovaujau ir mano žvilgsnis užstrigo prie lapelio ant kurio buvau pradėjusi rašyti skaičius. Ir tuo metu supratau, kad jei ne dideli tarpai tarp jų - tai galėtų būti lyg naujas skaičius. Didelis skaičius, iki kurio man būtų reikėję gerokai pavargti. 
Mano veidą nušvietė palaiminga šypsena. Rodos, turėjau liūdėti, nes suvokiau, kad klydau. Bet man pasidarė lengviau, kai supratau ką visi turėjo galvoje. Pasidarė lengviau ir dėl to, kad viso gyvenimo nereikės praleisti skaičiuojant. 
Šitaip aš išsiaiškindavau įvairius dalykus. Man nereikėjo, kad kas nors man pasakytų tiesą. Man reikėjo įsitikinti pačiai ir pamatyti savo akimis. Nes kaip kitaip gali atskirti tiesą nuo melo, o realybę nuo vaizduotės. Juk cukrus irgi atrodo kaip druska.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą