Prisijunk ir tu!

2016-02-19

Liūdinčios šypsenos

Aplink matau tiek daug liūdnų šypsenų. Nors ir mano viduje yra liūdesio, toks vaizdas mane dar labiau liūdina. Žmonės pamažu ima prisipažinti, kad išties po jų bekraštėmis šypsenomis ir skardaus juoko - tėra pilka spalva. Jie nebijo prisipažinti, kad yra įnikę į savo susikurtas kaukes ir kostiumus, taip pat net ir to, kad jie yra dviveidžiai. Šitokios išpažintys plūsta daugiausiai iš tų, kurie iš pažiūros trykšta džiaugsmu ir dalinasi juo su kitais. Su šiuo reiškiniu susiduriu vis dažniau, sužinau tai tiek iš draugų, tiek iš youtuber'ių, kurie ypatingai gerai yra išlavinę - viską iš gyvenimo pasiimančio žmogaus - apvalkalą, be abejonės ir iš kitų socialinių tinklų, taip pat, iš žymių televizijos veidų (o galbūt geriau reikėtų sakyti kaukių). Man tuo pat metu ir gaila tų žmonių, ir tuo pat metu aš jų nesuprantu. Bet visų pirma, noriu pasakyti tai, kad nežinau ar yra gerai tai, kad žmonės vis dažniau pripažįsta gyvenantys tokį dvilypį gyvenimą. Iš vienos pusės, gal ir gerai, nes pirmiausia ką reikia padaryti, tai pripažinti savo bėdą. O dar geriau, kai jie kalba būtuoju laiku ir suteikia motyvacijos kitiems žmonėms, kurie turi problemų. Tačiau, kai ne - mažo amžiaus vaikai gali pamanyti, kad tai yra gerai, kad tai yra jų pavyzdys. Kad tai kaip gyvena tie žmonės, kuriuos kartais laikome dievaičiais, gyvena tinkamai. Tad jie gali papildyti jų gretas, aš, žinoma, tikiuosi, kad taip nėra, bet kas čia žino... O kas liūdniausia, kad po tų žmonių išpažinčių ima plūsti bendraminčiai. 

Štai šiandien aš peržiūrėjau vieną video "YouTube", kuriame kalbėjo apie mano jau minėtą problemą, žinoma, paskaičiau komentarus ir tuomet buvo tas lūžis, kai aš supratau, kad laimingų žmonių yra labai mažai. O galbūt jų apskritai nėra? Tokių žmonių, kurie būtų laimingi, ne atrodytų laimingi, bet iš tiesų tokie būtų. Tai taip liūdna. Liūdna, kai suvoki, kad žmonės kankinasi nežinodami kas jie tokie, turiu omeny, kad žmones kankina depresija dažniausiai dėl to, nes jie neatranda savęs arba dėl to, nes juos gąsdina laiko bėgiai, arba jie nesijaučia apsupti tinkamų žmonių... Susidaro toks įspūdis, kad mes esame lyg kažkokie bandymo triušiai, kurie neturi jokios nuovokos ir neturintys jokios instrukcijos neišmano kaip suktis. Išties, juk iš dalies taip ir yra, mes nežinome kodėl čia esame ir koks to tikslas. Nebent susikuriame sau iliuziją ir joje gyvename. Grįžtant prie žmonių su kaukėmis, tai aš esu tarp svarstymų ar geriau būti su kaukėmis, ar geriau ieškoti kitų būdų. Juk tas žmogus būna tarp žmonių, bet vis tiek jaučiasi vienišas. Jis kankinasi. Iš savo skurdžios patirties galiu pasakyti, kad būti be "džiaugsmo kaukės" dar nereiškia būti savimi. Kaukių yra daugybė ir nors aš jų neišskyriau, galiu pasakyti, kad nėra jokio skirtumo. Tai gali būti jau ir nebe tik kaukė, o visas sluoksnis, lyg ozono, kuris saugo nuo pažeidimų. Žmonės lygiai taip pat kaip nemato "kaukėtųjų" žmonių tikrų veidų, lygiai taip pat nemato ir tų, kurie yra atsitvėrę spygliuota tvora nuo pasaulio. Tik kai kurie žmonės nedrąsiai užsimena, kad jie nėra laimingi ir dėl slegiančios praeities. Blogos patirtys mus suklaidina, išveda iš kelio. Koktu, kai to kaltininkai yra ne kas kitas, o kiti žmonės. Bet ar jūs manote, kad ir skriaudėjai yra laimingi ir visaverčiai žmonės? Ko gero, kad ir jie turėjo blogų patirčių ir juolab pavyzdžių. Tad... ar egzistuoja nors kruopelytė tikrumo šiame pasaulyje, kuris mus supa. Vargu. Žmonės nėra laimingi, ne tik dėl rūpesčių, bet ir dėl sumaišties, neapsisprendimų. Aš, paveikta daugybės liūdnų prisipažinimų, stebėdama laimingą žmogų imu galvoti: "Jam išties linksma, ar jis apsimetinėja? Gal jam reikėtų mano pagalbos? Gal niekas nepastebi jo problemų? O gal taip nėra. Gal jam viskas gerai." Ir aš užstringu ties šiais svarstymais nežinomybėj. Aš nebetikiu šypsena... Nežinau kaip galima būtų padėti tokiems žmonėms. Ar juos linksminti ir priversti jį dėvėti kaukę toliau ar geriau nuplėšti jų netikrus veidus ir priversti išsikalbėti apie problemas. Juk apgaulė yra žinoti, kad žmogus yra depresuotas, bet lyg niekur nieko juoktis su juo kartu. Kita vertus, ką čia jau ir pakeisi. Liūdesys turėtų būti mūsų priešu, tačiau rodosi, kad jis mums yra geriausias draugas, kuris mūsų neišduoda ir visad būna drauge. Net ir tuomet, kai mes juokiamės, jis gali tūnoti mūsų viduje.
Kas yra liūdesys be šypsenos? Kas yra šypsena be jo? Ar galima apsieiti ir tik su šypsena? Verta pabandyti. Galbūt verta mėginti pabūti tuo kuo nori būti - laimingu žmogumi su tikra šypsena. 
Skamba taip paprastai, o kaip nelengva iš tikrųjų.

2 komentarai:

  1. Aiste, manau ta pati problema kamuoja ir mane. Tokia, kad nesuprantu kur žmonėms linksma iš mano juokelio, ar jie tiesiog vaidina. O juo baisiau, vaidina visą gyvenimą, kaip, kad aktoriai iš gerų serialų. Aš nebežinau kur tiesa. Nesuprantu, ar šiam pasaulyje draugams linksma. O tada priėjus abejingumo taką, paklausiau savęs ar man linksma. Ar aš nevaidinu? Bet tada už tokias blogas mintis save nuskriaudžiu, sakydama : "Aš ne aktorė gyvenime, kad taip besielgčiau. Kad sugebėčiau apgaudinėti save". O aš šypsaus. Juokiuosi, dažniau mano bendraklasiai. Pokštauju, ir jų manymu nesusikaupiu. Bet kiek galima rimtai žvelgti į gyvenimą? Ar jis mums atrodys kaip suaugusiems. Na, jau ne - nutariu, ir vėl jų susierzinimui juokiuos. Tiesa sakant, mano klasiokai manau pavydi kitų laimėms. Jie laimingi, tik kai patys juokina kitus. Bet kai mato tokius kaip tarkim mane, suabejoja manimi ir širsta. Galbūt Tau pažįstama, o gal ir ne. Gal jie Tave palaiko žvilgsniais. Nors ir yra tų kurie užsikrečia mano juoku. Yra ir tų kurie susierzina kaip ir minėjau. Ir yra tų, kurie žvelgia ramiai ir švelniai. Manau, aš irgi matysiu tikrąsias jų šypsenas. Bet geriausių ir artimiausių draugų matau šypsenas. Man tas ir svarbiausia, o kiti... jų reikalas rinktis ar jie verks, ar šypsosis. :))

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Man gal pasirodė, bet įraše kalbėjau šiek tiek ne apie tai. :) Aš labiau norėjau atskleisti tai, kad žmonės yra gyvenime liūdni, tačiau tokie neatrodo. O dėl Tavo komentaro tai galiu pasakyti, kad šypsotis nuoširdžiai niekada negali būti kvaila! Jei Tau to reikia - koks skirtumas ką kalba kiti žmonės, visada atsiras tų, kurie nusijuoks drauge :)) Tu šaunuolė!
      Nuostabus komentaras, dėkoju už nuomonę <3

      Panaikinti