Prisijunk ir tu!

2016-01-09

Knygos ryšys su egzistavimu

Kartais aš tiesiog egzistuoju. Egzistuoju ir daugiau nieko. Guliu arba sėdžiu, rankose laikau knygą su savaime besiverčiančiais puslapiais arba spoksau į plokščią televizoriaus ekraną. Mano žvilgsnis būna veriantis. Žudantis. Aš skverbiuosi į aparato vidurius ieškodama sprendimų. Man nerūpi, kad ten aklavietė, kurioje nėra šviesos. Jei būnu atsivertusi knygą nė nežinau kam ji man. Akimis seku raides, bandau sudėlioti iš jų žodžius kaip vaikystėj, tuomet sakinius. Tik šįkart labai nesėkmingai. O išties aš skęstu savo minčių šuliniuose, krentu visuose vienu sykiu, nes esu veikiama žemės traukos. Ir aš krentu vis gilyn ir gilyn, pakilti darosi jau neįmanoma. Bet aš stengiuosi išlaikyti žvilgsnį ten kur jis turėtų būti. Man sekasi, o tuomet ir vėl nesiseka. Susikoncentruoju tik į vaizdinį likusį atminty, o kur dar prasmė? Kur tų žodžių reikšmė ir jų vieta mano galvoje?
 

Na gerai, aš skaitau tą knygą. Tačiau viena koja aš nuolat esu viduje. Užsidariusi. Savo viduje. Jei ir suvokiu tų žodžių galią, tai mano dėmesys tuoj pat ima slysti tų žodžių apmąstymuose. Aš tarsi ir knygoje, bet aš tuo pat metu dar ir ieškau atsakymų bei gyvenimiškų pavyzdžių. O paviršiuje dar plaukioja ir įsivaizduojami herojų veidai, ir kambario planas, kurį taip nuosekliai buvau išdėliojusi, kad būtų patogu.
Grįžtant prie to, kad aš egzistuoju, tai gal taip ir nėra. Galbūt tam, kad egzistuotum dar reikia ir ryšio su kontrastingu pasauliu. Ieškoti jame vietos, taip, kaip ir planeta kadaise ieškojo vietos po saule. Juk toks yra mūsų pašaukimas? Būti geriausiais savo kelionėje, būti autoritetais kitiems, rasti savo pašaukimą ir dar būti laimingu. Nes kaip kitaip?! Tu būsi nieko vertas žmogus, jei nesimėgavai tuo ką darei... tu ne didvyris.
 
Aš laikau tą knygą vis dar savo rankoje, ji nenuorama slysta mano pirštais ir priverčia juos skaudėti. Daug puslapių perskaitytų, daug žodžių skambėjusių nuodugniai galvoje. Bet dar daugiau jų, tiesiog išsilaisvino ir ėmė plasnoti pajutę laisvę. Tikiu ja, tikiu jos galia ir esybe. Bet ne šįkart. Ne dabar, kai turiu suprasti savo esybę ir egzistavimą. Ji man atrodo kur kas painesnė, todėl pareikalaus kur kas daugiau išbandymų bei laiko. Laiko, kurio nesugraibau savo gležnoje saujoje. Jis byra kaip sniegas iškritęs šįryt. Bet ne visada, kartais jis virsta ledo luitu. Reikia pralaužti ledus. Žinau. Reikia.

o pirma -

galvoje.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą