Prisijunk ir tu!

2015-11-28

Empty sheet. Empty feeling

Tuščias lapas. Į jį esu linkusi žiūrėti taip dažnai. Kai būna linksma, kai būna liūdna... Kartais neįstengiu savo būsenos apipavidalinti žodžiais. Neįstengiu išspausti šypsenos raidėmis ar jomis išverkti ašaros. Būna per sunku susikaupti ir kurpti galvoje sakinius, rišlius, tvarkingus sakinius. Kuriuos suprastų visi ir visiems būtų įdomu. Kurie priverstų stabtelėti, įsidėmėti, pasamprotauti; nusišypsoti, susigraudinti. Kai aš džiaugiuosi, apie nieką nebandau galvoti, nes džiaugsmas man yra būsena, kurią išgyvenu tuo kartu. Jausmų neįmanoma tiksliai įvardinti, jie ypatingi. Tai tik jausmai, kuriais aš bei kiekvienas iš jūsų gyvena. Tai jaučiama, patiriama, pastebima, išgyvenama. Nes tai tikra. Tikra, bet tuo pačiu ir neapčiuopiama. Keista šiek tiek, todėl ir įdomu. O jei netikra, tai netikra. Jei žmonės šypsosi nesišypsodami, o verkia iš tiesų neverkdami - gyvenime praranda labai daug. Jie iš tiesų negyvena. Jie nieko nejaučia ir neišgyvena. Kodėl jie tai daro? Kad kitiems būtų lengviau? Nė velnio taip nėra. Tai didžiulė klaida. Kai žmogus juokiasi - žinau kada jis tai daro ir viduje. Nes ir aš juokiuosi, kai jis laimingas, o jei tik vaidina - deja, bet aš nesijuokiu. Arba nusijuokiu tokia pat dirbtine šypsena, kad nesijausčiau kvailai. Blogai šitaip.
Kodėl gi kartais nepabuvus su savimi, paliūdėti, pagalvoti koks gyvenimas mums yra neteisingas. Stebėti žmones pro langą ir braukti ašarą. Kodėl ne, jei kitą dieną mums nuo to bus lengviau? Kai suprasim, kad šitaip liūdėti dažnai neverta, o gyvenime yra kuo džiaugtis. Kodėl patiems neįsitikinus tokių dalykų? Išeitis yra užsidėti kaukę ir įkalinti tikruosius jausmus po devyniais užraktais - rimtai? Juk nepalengvės nuo to.

Tai va. (Kuo čia tas tuščias lapas dėtas?) Žiūrėti į baltą lapą kartais gerai, nes į jį bežiūrint gali kilti įvairiausių minčių. Kartais į paviršių neiškyla nė viena tinkama mintelė. Bet kitą kartą ji pasirodo visu gražumu. Ir to man užtenka, kad nesiliaučiau to dariusi.
Be to, kai žmonės šypsosi ne iš tikrųjų - pastebėkit, jų akys nesišypso. Jos būna tuščios arba geriausiu atveju šiek tiek primerktos, nes liūdi. 
Geriau šypsokitės baltam lapui, jei jums taip gėda pripažinti, kad jūs džiaugiatės ne dėl to, dėl ko džiaugiasi kitas žmogus. Arba klevo lapui. Ar šiaip kokiai nesąmonei. Tik šypsokitės iš visos širdies, nes netikrumo ir taip daug. Užtenka. Su kaupu.
Pagalvokit vakare, kai jau gulit lovose apie kažką tikrai jums mielo ir nusišypsokit. Nesvarbu ar tiek viduje, tiek išorėje ar tik viduje. Jums vis tiek bus gera.

Visai netyčia supratau, kad tuščias lapas lygu tuščiai šypsenai. Nėra tikrų emocijų - viduje nėra ir mūsų. Ir nėra daugiau ką čia pridurti.


❤️‍

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą