Prisijunk ir tu!

2015-08-16

Between ground and sky

Laikiausi tada ant vandens paviršiaus atsišliejusi į dangų. Pamažu vanduo mane užliejo. Visiškai užvaldė. Jaučiau jį visur, net ir galvoje. Akyse mirgėjo, nes saulė velnioniškai spigino. Negalėjau sulaikyti žvilgsnio, akyse imdavo kauptis ašaros. Užsimerkdavau trumpam, kad jas sulaikyčiau ir vėl žiūrėdavau. Giedras dangus taip viliojo žiūrėti, tartum atrasti ribas. Nors tai yra ir neįmanoma, bet todėl taip svaigina. Buvo baisu. Atrodė, kad kažkas mane įtrauks tenai, atrodė, kad paskęsiu toj spalvoj ir nebeištrūksiu iš jos gniaužtų. Iš paskutiniųjų stengiausi į tai nusispjauti ir mėgautis tuo jausmu, ta vidine būsena, svaiginančia ramybe. Išgyventi tą akimirką. Ne tik atpalaidavau galūnes ir leidausi plukdoma menkos ežero srovės, bet ir vėjais paleidau mintis. Jaučiausi tokia nežemiška, nes nejaučiau žemės po kojomis. Žinojau, kad net jei sugrįšiu į vertikalią padėtį - žemės kojomis nesieksiu. Galėjau sklandyti, plūduriuoti. Kaskart įkvėpdavau gyvybės, kuria alsavo mane supanti aplinka. Kartais nusukdavau žvilgsnį į šoną kur buvo medžiai, o kitame aptikdavau krūvoje susispietusias smilgas. Viskas taip gyva. Viskas taip tikra. Jaučiausi be nuovokos laikui ar vietovei. Jaučiausi lyg kybočiau tarp žemės ir dangaus.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą