Prisijunk ir tu!

2015-03-03

Thoughts fields

Šiandien neišėjęs į lauką nė nebūtum įstengęs nusakyti metų laiko. Paprastai arba lyja, arba saulė šviečia. Išimtinai žiemą, dar gali snigti. O kas dabar? Dabar ramu. Dar kitaip - pavasario pradžia. Na, taip, ryte keli lietaus lašai kažkur iš labai aukštai atkeliavo iki manęs, ištryško ir tuoj pat susigėrė į neaiškios žaliai rudos spalvos striukės audinį. Kita dalis ant mano riešo, kaip tik tuo metu, kai savo plaukų sruogą permečiau atgal. Drauge su vėju. O rankos mano buvo sušalusios, gal nuo nuolatinio vėjo, pirštams susmigus šaliko siūluose. Jis šito prašyte prašosi. 
Žingsnis po žingsnio artėjau prie mokyklos. Jaučiau kiekvieną dūžį kojomis į asfaltą. Kada nors paskaičiuosiu kiek ten tėra mažai žingsnių ir koks tas atstumas atrodo ilgas pakeliui namo. O į priekį jis kaskart skirtingas. Nors iš tiesų jis toks pats. 
Bet tie medžiai, mini miškelis šalimais kaskart tikrai yra kitoks ir tai taip įdomu stebėti. Galėčiau lažintis, kad kiekvienas tų medžių irgi turi jausmus, kiekvienam bent kartą metuos būna viena diena, kai gali juoktis be perstojo ir viena tokia, kai rodos pasaulis pasidalina į šipulius, kaip tas mažas lašelis lietaus, kai lieki vienas, liūdnas ir nelaimingas, jei tik galima būtų žinoti kaip yra iš tiesų. 
Bet kokiu atveju nei viena diena negali būti identiška kitai tokiai.
Mes visi tokie panašūs, mes žmonės tokie panašūs į kitus sutvėrimus... Ir tuo pačiu visi tokie skirtingi. Tai kaip yra iš tiesų? Kodėl mes šios visatos skruzdėliukai esam tokie aikštingi, visi rodom savo ego, visi jaučiamės tokie svarbūs arba norim tokiais būti. Ar blogai yra būti paprastu. Lygiu su medžiais ir vėju. Ar?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą