Prisijunk ir tu!

2015-03-27

Go with time



Žengiu tais mažais mikroautobuso laipteliais, kurie šaukte šaukia "Laikykis! Ir nenukrisk!". Stengiuosi jų norų paisyti ir lipu atsargiai. Man nespėjus įsitaisyti mylimoje vietoje autobusas kuo skubiausiai nurūksta ir priverčia mane susigriebti artimiausio objekto, kuris padėtų išlaikyti pusiausvyrą. Visa laimė, kad žmonių beveik nėra, nes mano rankinė būtų pasikesinusi į keleivių gyvybes. Juokauju, ji nedaug tesveria. Įsliuogiu ant sėdynės skirtos vienam žmogui šalia lango ar dar geriau žinomos kaip šalia besikeičiančio peizažo. Pro jį galiu spoksoti iki kol privažiuosiu reikiamos vietos. Turiu omenyje - be perstojo. Bet ne visad taip ir būna, ypatingai tuomet jei savo bilietėlio tuoj pat nepaslepiu rankinės gilumoje. Pirštais mikliai sukdama popierėlio atraižą imituoju ritinio formą, plėšau ar šiaip lankstau, na žinot tai lyg raminanti arbata, kurios šį rytą būsiu nespėjusi išgerti. Įlipančius žmones nejučia nuseku akimis, vildamasi nesusidurti akis į akį su nemaloniomis personomis. Bet tik tiek. Įsitempusi ir įsirėžusi kojomis žemės sėdžiu neilgai, pamažu susilieju su vaizdu už lango. Rodos, kad medžiai skubiai atsisveikina ir mojuoja kaip tik moka, skuba ir lekia. Keista, kad iš tiesų tai aš juos palieku užnugaryje, sėdint mašinoje, kuri skrodžia vėją. O aš to vėjo nejaučiu, ramiai sau sėdžiu ir mintyse niūniuoju vakar klausytos dainos melodiją, įsirėžusią giliai atmintyje. Giliau, nei išmoktų upių pavadinimai, kuriuos reikės atsiskaityti geografijos pamokoje. Ko gero daug vertingesnių už Florrie balsą, bet tiek to jas. Kai matau kaip žmonės kažkur skuba, panikuoja, o gal tiesiog bėgioja - pagalvoju apie ką jie galvoja. Ir kur skuba, ir ką yra suplanavę šiandien nuveikti. Manau, kad daugumą jų perprantu, iš emocinių raukšlių veide ir lūpų kampučių padėties. Galbūt ir klystu, bet man patinka šis žaidimas "Atspėk kas aš?". Aš tik tapau mintyse jų likimus ir nieko daugiau, nieko reikšmingo. Gal ir į mane kažkas taip pat žiūri, ir aš nepykstu. Niekad netrokštu palikti savo vietos ir lango. Nes tuomet tampu ta skubančios žmonijos dalimi. Trupinėlis mažytis... Bet toks momentas visuomet ateina. Žinoma, pakeliui namo viskas kitaip. Grįžti namo trokštu visada ir tai būna geriausia kelionės dalis.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą