Prisijunk ir tu!

2015-02-25

Wait - feel - miss

Susirinks ji paskutinius trupinius nuo mūs žemelės ir paliks mus tokiais kokiais buvom - žandais raudonais ir iš susižavėjimo blizgančiom akim, pasirodo visai ne dėl šalčio. Nežinau kaip greitai. Nežinau ar ji bėgs ar skris mums virš galvų, šaltai mostelėjusi trupiniuota-snieguota ranka. Kaip tik tuomet ant delno man nukris viena toji snaigė, sužibės gavusi saulės spindulių, ir lyg krintanti žvaigždė staiga išnyks iš mano delno. Nes tuo metu mane maloniai šildys saulė. Tikra, pavasarinė saulė, kurios būsiu laukusi su nekantrumu. Bet toji paskutinė šlapia snaigė manęs nenuliūdins. Atvirkščiai, aš tyliai sušnibždėsiu jai, kad perduotų žiemai nuo manęs nuostabiausią šypsnį. Kad atsidėkotų už mane, nes regis šito anksčiau padaryti nesugebėjau - gyvenau laukimu. O kai sulauksiu, imsiu žiemužės ilgėtis - šį kart be galo santūrios ir išlaikytos žiemužės. Ir tokios, lygiai taip pat kaip lig šiol išsiilgsiu.
Mieli metų laikai,
Aš visad vieno iš jūsų ilgiuosi, vieno iš jūsų laukiu. Jūs nuolat mano mintyse ir širdyje. Būkit ten ir toliau, ir taip visados. AČIŪ.
 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą