Prisijunk ir tu!

2015-02-28

Super sweet

Tą vakarą nusitvėriau arbatą, kurios dėžutės etiketė skelbė esanti čiobrelių. Vieną pakelį įdėjau į dar kol kas tuščią puodelį, kurį netrukus iki pat viršaus pripildžiau garuojančiu vandeniu. Mane kaip mat persmelkė sodrus arbatos kvapas, jį galėjau užuosti dar nespėjus išsiveržti tirštiems garams. Į tą patį arbatos puodelį klestelėjau žiupsneliu daugiau cukraus, nei įprasta. Galbūt naiviai tikėdamasi, kad dėl to nesapnuosiu košmarų, gardinamų mistišku prieskoniu ir miegas taps kur kas saldesniu. 
Išgėrusi arbatą, su tokiu pat pasimėgavimu, kaip ir pirmą kart jos paragavus - nė nepajutau kaip mane užsupavo šiluma. Ir saldumas, kurį vis dar jaučiau burnoje. Blakstienos nusviro visu pajėgumu žemyn, o gal verčiau akys, tiesiog savaime... 
O puodelis arbatos, kuris vėliau buvo viso labo tik tuščias puodelis su vakarykštės arbatos žymėmis jo viduje - nebuvo tik puodelis. Tai buvo svarbus, net svarbesnis nei įkaltis - saldaus... Saldaus, kaip niekad. Kaip niekad niekieno nebūto saldaus... miego įrodymas.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą