Prisijunk ir tu!

2015-02-05

One time in lesson

Tą dieną buvo fizikos pamoka. Tokia pati kaip ir visos kitos - nepakenčiamai nuobodi ir man neįkandama. O gal tiesiog norėjau taip manyti. Nors buvo jau ketvirta pamoka, mano akių vokai neišmatuojamai slinko žemyn ir nors buvo dar tik ketvirta pamoka - jaučiausi labai pavargusi. Sekundei užmerkdavau akis, bet mane išbudindavo skardus bendraklasio balsas, tą akimirką šiek tiek ant jo suirzdavau, iki kol susivokdavau kur esanti. Kitą sekundę pasinerdavau į ornamentų piešimą ant lapelio, kurį visad turiu įsimetusi į penalą, lyg vaistą nuo nuobodžių pamokų ir išsigelbėjimą sąsiuvinio paraštėms. (Dažniausiai piešiu širdeles ar šiaip ką kitiems nesuprantamo.) Lapelį kaip įprasta pridengiau penalu, kad neužtiktų mokytoja, kita vertus pro jį ir taip kyšojo rašiklio galas ir akys nudelbtos toli gražu ne į lentą. Bet galėjau būti rami, nes mokytoja buvo pernelyg įsijautusi į temos aiškinimą ir diskusijas. Kai kuriais momentais man jos šiek tiek pasidarydavo gaila, nes niekas nesiteikė jos klausytis. Tačiau dažniausiai ir kiti prisijungdavo prie diskusijų. Uždavinėjo mokytojai keistus klausimus apie atmosferos slėgį ar kažką panašaus, o kartais gal ir visai ne į temą, tokius, kurie gerokai nukrypdavo nuo pamokos temos. Šitai nugirsdavau, kai atsijungdavau nuo savo minčių mišrainės - ten būtų neįmanoma rasti kažko susijusio su kilo paskaliais ar niutonais. 

Žinoma, retkarčiais nutraukdavau tą monotoniją ir sukoncentruodavau savo žvilgsnį į lentą, piešinėliai kuo skubiausiai atsidurdavo mano sąsiuvinyje. Kai ir tai pabosdavo, įskaitant žvilgčiojimus į laikrodį, tą, kuris kabo ant sienos ir pasityčiodamas lėtai tiksi, griebdavausi lango. Visa laimė, jei sninga ar šiaip dangus užtrauktas, nes kitaip langai būtų nuo saulės užbarikaduoti roletais. Štai taip žiūrėti galėdavau ilgai, bet ko gero vėl sugrįždavau į pamoką dėl vidinio balso šauksmo - reikia kažką ir išmokti...
Taip, tai tiesiog įprasta fizikos pamoka, manau, kad nenustebinau. Juk niekas nenukrito nuo kėdės ir neišsitiesė ant sėdimosios dalies kaip kartais nutinka, niekas neužsuko į klasę ir nepranešė, kad galim eiti namo, taip pat į langą neįsirėžė joks paukštis... (Kažin ar tai įmanoma) Bet fizikos pamokos man kelia tokius prisiminimus. Tačiau vargu ar tai pravers kitą pamoką. Kaip taisyklė - išdalins savarankiškus darbus, aš pasiremsiu alkūne į suolą ir nežymiai nuslysiu po suolu. Iš nevilties kažkur įrašysiu vieną kitą skaičių ir tikėsiuosi dienyne rasti daugiau nei 4. 
Ir toliau beviltiškai manysiu, kad fizika yra siaubingai nuobodus dalykas. Pats nuobodžiausias. Nepaisant mano požiūrio. Ar prisidedi?


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą