Prisijunk ir tu!

2015-01-17

Just saying

Tai bent sutvėrimas keistas. Sėdžiu, karšta, bet savo chalato nė nežadu numesti nuo pečių. Tačiau laukiu pavasario, kuriam būdinga saulė. Taigi...
Negaliu nieko daugiau sugalvoti, ko pasiilgčiau iš dabar. Iš dabartinio oro, iš pernelyg dažnai keičiančio nuotaikas oro, kurio neįmanoma apibūdinti vienu žodžiu. Bet man šiek tiek ramiau, kai žinau, jog ne tik aš esu tokia nepastovi, ne tik kitiems, bet ir sau. Mano pasekėjas yra oras, arba atvirkščiai - aš esu jo pasekėja. Pastarasis turbūt teisingesnis. Suprantat ką turiu omeny. Ūžauja vėjai, medžių viršūnės jau nebe įprastoje vietoje, o gerokai žemiau, žvilgt ir vienas jau guli ant kelio, ilsisi. Chaosas visiškas, kai tų medžių daugybė. Ir štai, ką gi mes matom, vis dar matyti stipraus vėjo padariniai, bet likusieji medžiai nė nesuvirpa, štilis. Po minutės kitos - tamsūs debesys užgrobia dangų, nors rytas, bet jau tamsu, lyja, balos iki kulniukų ir nežinia kada nustos... Ei, žiūrėk, jau ir snigt ėmė! Betrūksta saulės, kuri viską užglaistytų. Ramu atrodo, tvarka, o iš tikrųjų padarinių galybė ir nuostoliai nusimato nemenki. Žinoma, štai, saulė jau tiesia kasas link žemelės, ištirpęs sniegas susimaišo su žemėm. Padėtis vėl nekokia. O vėliau vėl nežinia kas gali iškristi iš dangaus, ar kokie vėjai atpūs ir kokios krypties. Visa tai ne tik apie orus Lietuvoje, bet ir apie mane. Ir pati savęs negaliu paaiškinti. Tiesiog taip būna.
O jums ar taip būna?


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą