Prisijunk ir tu!

2015-01-08

Dream, it's in my veins

Kai ieškau paveikslėlio ir vedu "dream", nerandu to ko ieškau.
Tai ne tai, kuo aš kvėpuoju, tai ne tai kas padeda šypsotis.

 

 Kai paskausta akis nuo žiūrėjimo, užsimerkiu. Bet akys atgyja, žvaigždės joms liepia žiūrėti. Lange jau niekas neatsispindi, kambaryje tamsu ir ramu. Bet pakeliu galvą ir matau tamsoje jas žybsint. Žvaigždė viena taip šviečia, kaip nei viena kita. Ji sukausto mano žvilgsnį. Galiu taip ilgai dar akių nesumerkti. Ryte jas perštės, bet man tai nė motais. Ne, žvaigždės nekaltos. Kitą vakarą prigulsiu anksčiau, kad galėčiau ilgai jas stebėti, kad akis ryte pramerkčiau. O mėnulis... Jis žvaigždes globoja, akylai stebi, kol saulė užkops. Šiąnakt pilnatis. Taip greitai mėnulis kinta, ką tik buvo žemai šitaip. Geltonai atsispindėjo ir didelis buvo. Dabar jis aukštai, vėjo blaškomos šakos jį pritemdo. Jis baltas ir nebe toks didelis. Bet ir toks man patinka.
Nuramino jis mane, žvaigždės irgi atleido vadžias. Mano akių vokai slyste nuslydo žemyn. Tamsu, nemėgstu tamsos. Gal todėl noriu galvoti, kad čia jos... žvaigždės liepia šitaip akylai žiūrėti. Su šia mintimi aš skęstu, skęstu debesų pataluos. Kas juos supureno? Minkšta, švelnu taip...



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą