Prisijunk ir tu!

2014-11-13

I think the fate is reality

Gyvenimas yra kaip jūra.


  Ne kaip upelis, kuris nesustodamas bėga, ne kaip vandenynas. Jis kaip nenuspėjama jūra.
Jei dabar ji rami, tai vėliau viskas atsipirks besiverčiančiomis bangomis, pakils vėjas, sujauks tylą, sujudins smėlį, vanduo taps drumzlinas...
Žinau, kad jei ateityje manęs laukia kažkas gero - tai dabar nutiks kažkas blogo. Jei nenutiks, tai ir kelionė nenusiseks. Žinau, tai labai pesimistiškas požiūris, bet tai ne tik požiūris. Taip iš tiesų visad man nutinka.
Aš pajaučiu tai. Kai imu galvoti, kad dabar yra viskas taip puiku, nuotaika gera, viskas pasiseka, net problemos lengviau išsisprendžia, žinau, kad viskas pernelyg yra gerai, ir, kad netrukus kas nors nutiks blogo. Žinau, kad pastovumas neilgai tebūna. Kažkas vis tiek nutinka, gal net tą pačią akimirką po šių minčių, o gal rytoj. Bet anksčiau ar vėliau taip nutinka. Bam! Ir sugriūva pusiausvyra. Kartais tai būna nepaaiškinama, kvaila. Nežinia kodėl ir kaip. Bet turbūt vis tiek ta banga persiverčia, nes kartais net ir tas saldumas karstelna. Galbūt todėl. Galbūt todėl, kad iš kažko blogo pasiimtumėm ir kažką gero, kažkokią pamoką. Gyvenam ir mokomės, ir plūduriuojam toje jūroje, nedaug tegalim pakeisti. Daugybės pastangų ir jėgos reikia toms bangoms peršokti, bet ne iš karto visiems tai pavyksta... reikia ir įgūdžių.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą