Prisijunk ir tu!

2014-10-06

When the sky is crying

Autumn
Kai kuriais gyvenimo momentais atrodo lyg kažkas būtų paspaudęs pauzę. Rodos girdi kaip nerimsta vėjas ir lietus, bet tuo pačiu ir taip tylu. Kai trumpam aprimsta lietus, liaujasi barbenti į langus - matau tik siūbuojančias medžių šakas, nepasiduodančias būti nugalėtoms ir daugiaaukščius po lietaus pakeitusius spalvą į kiek tamsesnę. Bet nieko negirdžiu, kol lietus vėl neįsismarkuoja. Tai kaip niūru yra žmonėms, kurie negirdi niekad ir nieko. Taip niūru ir pilka. Nesvarbu, kad gali viską matyti ir jausti. Vistiek trūksta spalvų gyvenime. Kažko. Tada suprantu kokia palaima yra girdėti lietų ar bet ką kitą, net šuniuko knarkimą. Jau net ir nenoriu, kad tas lietutis liautųsi... juk tai dovana.
O jis, juk vistiek liaujasi. Dangus nusidažo ryškesnėm spalvom, pasirodo saulė. Vėl atgyjam ir mes, ir gamta po gurkšnio lietaus. Kartais taip gera tą lietų tik stebėti ir girdėti savo mintis. Juk nereikia būti ten lauke, sušlapti ir sušalti, kaip kai kuriems tai jau ir įprasta. O mums jį tereikia tik stebėti ir matyti, ir džiaugtis juo, kol galim.
 




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą