Prisijunk ir tu!

2016-08-12

Vieninteliai prisiminimai



 O kartais taip norisi sustoti tame laike, kuriame esi. Arba užkonservuoti kiekvieną neįkainojamą akimirką stiklainėliuose. Be papildomų rūpesčių. Kaip daržoves, kurias dažniausiai ištraukiame tik žiemą. Ir mėgaujamės, džiaugiamės bei prisimenam vasarą. Taip ir svarbiausius gyvenimo momentus norisi išsaugoti tokiu būdu. Iškirpti tam tikrą atkarpą gyvenimo ir palikti gulėti tamsiame sandėlyje, o ištraukti tuomet, kai taps šalta. Kai jausmai kaupsis viduje skaudindami kiekvieną kūno lopinėlį, o išsilaisvinti - neįstengs. Kai taps žvarbu kaip tą žiemą ir norėsis... Kažko jaukaus, šilto, pažadinančio šypseną. Kažko saldaus visiškai taip kaip prisiminimai. Bet apčiuopiami, pasiekiami ranka, daugiau nei tik atsiminimai, kurie metams bėgant blanksta. Ištirpsta kaip cukraus vata burnoje, juk po truputį jų lieka vis mažiau, ir mažiau... O taip norisi dar kartą viską patirti - pajusti kaip kažkoks žmogus apgaubia tave ir tvirtai laiko glėbyje, kaip žiūri tau į akis su pasitikėjimu, kaip būna šalia sunkiausią akimirką.. ir tikrai padeda tuo metu ją išgyventi. Na, kažką tokio neužmirštamo, bet tuo pačiu, kaip bebūtų gaila, nepasikartojančio.
Jausmai ne visada yra tokie, kuriuos kiti gali laisvai pamatyti ar bent nutuokti. Kartais būna tiesiog gera. Ir niekas kitas nesupras, kodėl. Laimė nėra apčiuopiama, bet kartais atrodo, kad tu ją jauti, laikai tvirtai įsikibus... Ir, žinoma, jos nesinori paleisti. O ji vis tiek, vis tiek pasprunka. Belieka prisiminimas. Saldus, bet tuo pat metu ir karstelnantis, ir neretai net skaudinantis. 


2016-06-22

Beprasmiškumai

Kažkada aš tikėjau viskuo, net jei ir kiti man mėgindavo kažką įrodyti - nusispjaudavau galvoje ir toliau tikėdavau tuo. O dabar tik pusė manęs atsako už šituos dalykus. Kita yra visiškai žemiška, bedievė, bebaimė, žodžiu, visiškai be vaizduotės. Kartais pati savęs nepažįstu, taip keista, kad kažkada tikėdavau net angelu sargu ir su savo katinu kalbėdavausi taip lyg jis mane suprastų. Buvo smagu gyventi tame fantazijų pasauly. Ir dabar būna, kad pasikeičia mano fazė ir įkvėpimas sugrįžta. Tačiau taip, taip. Kartais tiek tampu bejausmė, kad net neturiu noro rašyti, tiksliau, nematau prasmės tai daryti. O kam? Ar kažkas pasikeis, jei savo jausmus išliesiu užrašų knygutėje? Arba, ei, ar normalu yra fotografuoti bereikšmius dalykus (dangus, gėlės, kraštovaizdis) ir kelti nuotraukas į kompiuterio atmintį, o kam? Kokia prasmė? Ir tai tęsiasi tooool kol kasnors, tartum, mane pažadina ir aš vėl imu daryti tuos beprasmiškus dalykus. Taip, niekas nepasikeičia, jie ir toliau būna tokie, bet tuomet visas gyvenimas yra toks. Bet požiūris pakeičia viską. Sugrąžina gyvenimo džiaugsmą ir nors menkutį nerūpestingumo jausmą: veiki kas malonu širdžiai, šypsaisi ir t.t. Pasilieku šią rašliavą ateičiai, kai manysiu, kad VISKAS yra beprasmiška. Prasmė slypi tavo galvoje, arba leidi jai būti, arba ne ir ją slopini.

2016-06-14

2 filmų palyginimas: "Kaip aš dabar gyvenu" ir "Bruklinas"

Neabejoju, kad žinote tą jausmą, kai baigi žiūrėti filmą ir nori dar, dar, dar. Tokiais atvejais aš niekad nežiūriu to paties filmo dar kartą, na nebent po metų, nes tiesiog sugadinu visą filmo įvaizdį, tiesiog ima nusibosti. Tad vietoje to aš išnaršau VISKĄ apie pagrindinius aktorius ar šiaip ką apie jį daugiau. O šįkart, po filmo "Kaip aš dabar gyvenu"/"How I live Now" peržiūros, susidomėjau kitu filmu su ta pačia pagrindine aktore Saoirse Ronan - "Bruklinas"/"Brooklyn". Pastebėjau, kad ne tik aktorė ta pati, bet ir filmo moralas labai panašus. Nusprendžiau apie juos šiek tiek pakalbėti, nes aš absoliučiai abu juos įsimylėjau ir kilstelėjau į viršų mano geriausių peržiūrėtų filmų sąraše. Šiuos filmus žiūrėjau dar tuo metu, kai ėjau į mokyklą, bet namų darbų jau nebebuvo tiek daug, tačiau nenorėjau apie juos rašyti iškart po to, kai juos peržiūrėjau, nors norėjosi, bet savo rašliavą būčiau pradėjusi ir užbaigusi žodžiais "wow", "nerealus filmas" ir panašiais dalykais. Tikiuosi bus įdomu.

 KAIP AŠ DABAR GYVENU / HOW I LIVE NOW
2013 m.


Deizi atvyksta iš Amerikos į Angliją vasarą pagyventi pas savo giminaičius. Ten susitinka ir su savo pusbroliu Edžiu, kurį ji vėliau įsimyli. Deizi - miesto mergaitė, todėl jai sunkiai sekasi priprasti prie naujos aplinkos, o Edis dievina gamtą ir pamažu jai padeda priprasti prie tokio gyvenimo. Jie puikiai leidžia vasarą drauge su mažesniais pusbroliais ir pussesere. Tačiau viskas pakrypsta nenumatyta linkme, kai Europoje paskelbiamas politinis karas. Jie yra priversti palikti gamtos prieglobstį dėl evakuacijos ir kovoti dėl išgyvenimo toli vienas nuo kito.




BRUKLINAS / BROOKLYN
2015 m.

Šis filmas jus nukels į 1950 - uosius metus. Istorija yra apie merginą Eilis, kuri palieka savo namus ir šeimą Airijoje ir išvyksta į JAV ieškoti geresnio gyvenimo. Kukli airė turi ne tik išmokti nebesiilgėti namų, bet ir prisitaikyti prie naujos kultūros. Žinoma, laikas padeda užsimiršti ir pradėti naują gyvenimą, kuriame ji suranda ir savo gyvenimo meilę. Rodos, istorija labai paprasta ir netgi banali, bet ji apsiverčia aukštyn kojomis, kai dėl svarbios priežasties (sužinosit žiūrėdami filmą) ji nebegali likti Amerikoje, o sugrįžusi yra priversta prisiminti koks gyvenimas buvo anksčiau. Eilis ima svarstyti, kodėl tai negalėjo nutikti tuomet, kai ji dar nebuvo išvykusi į JAV. Jai tampa sunku vėl sugrįžti, nes tuomet įskaudintų jai brangius žmones, tačiau ir užmiršti ką paliko Amerikoje - nebūtų lengva. Tad jai tenka priimti sunkų sprendimą - likti ar išvykti.


PALYGINIMAS

Žinote, rašydama aprašymus radau tiek daug bendro šiuose, rodos, sukurtuose visiškai skirtinguose pasauliuose. Žinoma, skirtumų irgi apstu. Esminis skirtumas yra personažai ir tai, kaip istorijos yra skirtingai perteikiamos. Pirmame filme, tas veiksmas, kai Deizi keliauja namo, mano nuomone, yra šiek tiek siurrealistinis. Filme gausu skaudžių ir žiaurų nutikimų, bet viskas pateikiama labai gražiai. O antrame filme netrūksta kasdienių, buitinių situacijų, tuo metu, kai Eilis adaptuojasi Amerikoje. Tačiau vėlgi, viskas labai subtilu ir skoninga. Pereikim prie panašumų. Tiek "Kaip aš dabar gyvenu", tiek "Bruklinas" personažai keičiasi veikiami aplinkos. Be to, ar pastebėjot kaip panašiai prasideda abu filmai - išvyksta, pripranta, o vėliau ir nebenori palikti tos vietos? O galiausiai, abiejuose filmuose prieinama išvados - NAMAI, KUR ŠIRDIS. Taigi, peržiūrėjusi abu filmus įsitikinau, kaip svarbu turėti namus, ne kiek materialine, o moraline prasme.


MANO NUOMONĖ

Klausite, kuo mane sužavėjo šie filmai? Mane žavi gražios, jausmingos istorijos, kurios nukelia į kitą laikmetį arba kitonišką aplinką ir įdomūs personažai. O šie filmai, dar ir įtraukė nuo pirmų minučių.
Norėčiau paminėti ir aktorę, kuri leido patirti šiuos nuotykius. Užteko dviejų filmų, kad suprasčiau, kiek visapusiška SAOIRSE RONAN yra, nes atliktuose vaidmenyse - lyg skirtingi, niekuo nesusiję žmonės. Ir abu, man paliko neišdildomą įspūdį, o, juk taip sunku iš naujo patikėti meile, kai aktorius tas pats. Laukiu, kada peržiūrėsiu ir daugiau filmų su ja.


Ir dar, daina, kurią atradau filme KAIP AŠ DABAR GYVENU:


2016-05-21

Viskas, o gal niekas

Pasaulis pilnas žmonių.
Jei nebūtų žmonių, logiška, kad ir vandens Žemėje neturėtų būti. O be vandens pasaulis nebūtų toks žydras. Toks spalvingas ir ryškus. Tik nežinau, ar žmonės tik pasekmė ar priežastis. Tokie mes ir esam. Kai kurie mano esantys "pasaulio bambos" - gyvybiškai svarbūs. O kiti atvirkščiai - save laiko trapiomis būtybėmis, kurioms čia ne vieta. 
O kur? Tuomet kur yra mūsų vieta, jei ne čia? Kitoje planetoje, vargu. Jei esame Žemėje, galbūt esame čia ne tik tam, kad laimingai nugyventume savo vienintelį gyvenimą. O gal visai ne vienintelį? Gal sugrįštame vėl ir vėl, nes kažko nepadarėme? Galbūt mes jau kažką darome pamažu, patys to nežinodami. Mes naikiname Žemę, ar tai?
Tai štai. Kas. Kas yra mūsų tikslas? Ir kas jį padiktavo?
Kai buvau maža, galvodavau, kodėl aš esu aš. Kodėl būtent aš matau pasaulį. Savo akimis. Galbūt taip yra tik man? Ir vis dar apie tai pagalvoju. Taip, keista apie tai galvoti. Bet iš tiesų, juk visi turi keistų minčių apie pasaulio suvokimą, nes niekas jo nėra suvokęs. Niekas.
Niekas esam mes, palyginti su visata. Bet kas, jei ne mes? Kas būtų tuomet. O gal nebūtų... tuomet... kaip atrodo tuštuma...


2016-05-06

Žaizda



Pagelto žaizduotos vietos,
Išblėso nejauki tyla.
Pažinus tą jaukų kampelį,
Nesijaučiu tokia vieniša.

Suspindo žvaigždės vos gelsvos,
Ramu, neramu - kaip kada.
Trokštant daugiau, nei tik iškarpos,
Lauksiu tavo glėbio... visada.

Glostantis atspindys saulės,
Užliūliavo mane, o tave?
Garsas tyloj nuskambėjo,
O tu dar stebiesi matant mane?

Gal debesys tai tu, o ne aš,
Perkūnija vėpso pro kampą.
Pageltusios žaizdos išgijo,
Bet viduje vis vien tuštuma.



2016-04-29

Ryšys. Šįkart ne wi-fi

Neperžiangiami plotai. Ne tik žemės, bet ir žmonių santykių. Brūzgynai ir krūmynai palyginti vieni juokai. O štai, nematoma riba, toji juosta juosianti žmones... hm. Žmonės daro dažną klaidą - meluoja. Taip tik nutolina ryšį su žmonėmis. Atskleidžia savo neegzistuojančią pusę, kuri yra ir bus tik šalia tavęs, o ne tavimi. Ji betkada gali išgaruoti. O kas liks tuomet?
Manau ir manysiu, kad lašelis atvirumo ar tiesos yra daug galingesnis už jūrą melo. Daug reikšmingesnis. Net ir tuomet, kai melas neišaiškėja. Faktas vis tiek lieka faktu. Tu esi didelis riebus melas, tu nesi tu. Tu esi kažkas - vienur toks, kitur anoks.
Neperžiangiamu plotu vadinu kelią link tikro ryšio su žmogumi. Link supratimo iš žvilgsnio, link pagalbos be atlygio, link buvimo drauge net blogiausią dieną.

Reta tai, labai reta... peržengta toji riba. O ypač vieningai, drauge.

2016-04-16

Pavasarį suradau tarp eilučių

Žiūriu ir negaliu nustoti. Negaliu nustoti žiūrėti į laimingus žmones, laimingus žmones drauge, nes tai taip unikalu. Tai unikalu, nes retai pajaučiama, unikalu ir dėl to, nes kiekvieno žmogaus džiaugsmas yra išreiškiamas savaip, skirtingai. Vaikai - jų laimę jaučiu ypatingai, nes jų laimė retai būna suvaidinta. Jei jis laimingas, tai visas pasaulis tai žinos, žinoma, jei ne - juolab. Jie lyg pirmosios gėlytės išspaus tavyje šypseną, nors ir netyčia, nors ir einant pro šalį.
Žiūriu ne tik į laimingus, bet ir į bendraujančius žmones. Taip įdomu stebėti jų besikeičiančias nuotaikas, tai, kaip jie paveikia vienas kitą. Jų rankų mostai besivystant pokalbiui, kuo toliau, tuo labiau darosi pastebimi. Jų akys susitinka vis dažniau, pritariamai linkteli ar net sublizga atsispindėjus nuo saulės šviesos. Jei žvelgi iš šalies, gali pamatyti labai daug, daug daugiau nei būnant dalimi to. Žmonės atrodo įdomiai, kai kalba. Man visada begaliniai knieti sužinoti tų pokalbių svarbą, apie ką jie kalba, kodėl tai daro ir kas po to pasikeis. Aš matau pavasarį... Sprogstančius pumpurus, kai žmonės atsiveria, prisipažįsta, išplepa savo paslaptis. Šiltą saulę, kai žmonės pasako gražų, šiltą žodį vienas kitam. Šviesesnį ankstų rytą, kai žmonės drauge išsprendžia problemas. Ir kartais dar vis tirpstantį sniegą, kai žmonės atleidžia. O labiausiai pavasarį man primena, kai matau žmones vienas kito glėbyje, arba, kai aš pati kažką apkabinu... Tai prilygsta įkvėpti gaivaus pavasariško oro. Tuomet, atrodo, kad savo glėbyje laikai pavasarį. Esi jo gyvavimo laiko dalimi. Jis tau rūpi, rodos, ir tu jam rūpi. Tik nežinau apie ką aš labiau, ar apie žmones, ar apie pavasarį. Regis, kad apie abu vienodai daug. Abu vienodai daug padovanoja emocijų, akimirkų, šilumos ir atradimų. Pavasaris man yra žydėjimas, pokyčiai. O kai tu susitinki su nauju žmogumi, savaime kažką atrandi, pasisemi patirties, galbūt emocijų. Tad aš šiuos du vertinu labai stipriai. Mėgaujuosi kiekviena akimirka, nes tai nenutinka kasdien, gal apskritai... tik kartą metuose.

2016-04-09

Pasilikusios mintys

Visad atsisverdavau į rašymą. O jis jau dingo. Dingau ir aš su juo, dingo eilės vėlyvos lydėjusios bemieges naktis, dingo mintys krintančios tiesiai į žodžius: ilgus nesustabdomus sakinius lyg žmones į rytinius autobusus. Dingo jausmas, lydėjęs visur, tie nuolatiniai gyvenimo ieškojimai, džiaugsmas, kiekvieno ūžesio girdėjimas ir atjautimas, viltis kažkam. Dingo užuovėja ir tarpusavio supratimas - tarp manęs ir rašymo. Tarp manęs, ir.. gyvenimo? Žodis rašyti dingo mano galvoje, mintyse jų nesutinku. O jei ir sutinku, tai tik prasilenkiu pavymui jam sušunkant "Pradėk! Pradėk rašyti, nes užmirši kaip tai daryti!". Bet man nė motais, mano rankos net nenusvyra, jos seniai ten. Šaukiu, rėkiu vidumi... žodžiai nebylūs, neseka vienas po kito. Žodis vienišas, be teksto. Beliko žodžiai pavieniai, tartum tiesos lašelis paskendęs melo jūroje. Išnirti? Kaip tai padaryti jiems? Juk šitaip sunku, akyse žiežirbų nematyti, tad ir veiksmų nenusimato ilgam.
Dingo šypsena ir spygtelėjimas širdutėj, kai rašydavau tyliai kamputy. O norą rašyti grąžina tik viena - įkvėpimas, kurio gaunu skaitant senukus įrašus. Jau, senukus, o gal vienintelius, jau tokius subrendusius?
...
Kažkam pavasaris, nauji atradimai, pribrendę pokyčiai, o man ruduo, vis dar.
Tas pats senukas ruduo, bet koks mielas širdžiai, kad net nesinori jo paleist paskraidyti.


2016-04-01

Papilkėjusi melsva


Pilkuose šešėliuose
yra baltos svajonės,
lygiai šitaip aš ir jaučiuosi.
Kaip svajonė, kuri kartais guodžia.
O kai ne,
ji tik plūduriuoja. 

Pilkame kambarėly
šnibždas mintys raguotos,
regis, kad jos - mano sielos.
Bet kam jos reikalingos tame kambary,
kai jos ten,
o aš nebūty. 

Pilkuos apibrėžimuos,
aš murkdaus sausa,
o ten esu tik todėl,
kad mudviejų identiška spalva.
Bet kai manęs ten nėra...
aš papilkėjusi melsva.


2016-02-19

Liūdinčios šypsenos

Aplink matau tiek daug liūdnų šypsenų. Nors ir mano viduje yra liūdesio, toks vaizdas mane dar labiau liūdina. Žmonės pamažu ima prisipažinti, kad išties po jų bekraštėmis šypsenomis ir skardaus juoko - tėra pilka spalva. Jie nebijo prisipažinti, kad yra įnikę į savo susikurtas kaukes ir kostiumus, taip pat net ir to, kad jie yra dviveidžiai. Šitokios išpažintys plūsta daugiausiai iš tų, kurie iš pažiūros trykšta džiaugsmu ir dalinasi juo su kitais. Su šiuo reiškiniu susiduriu vis dažniau, sužinau tai tiek iš draugų, tiek iš youtuber'ių, kurie ypatingai gerai yra išlavinę - viską iš gyvenimo pasiimančio žmogaus - apvalkalą, be abejonės ir iš kitų socialinių tinklų, taip pat, iš žymių televizijos veidų (o galbūt geriau reikėtų sakyti kaukių). Man tuo pat metu ir gaila tų žmonių, ir tuo pat metu aš jų nesuprantu. Bet visų pirma, noriu pasakyti tai, kad nežinau ar yra gerai tai, kad žmonės vis dažniau pripažįsta gyvenantys tokį dvilypį gyvenimą. Iš vienos pusės, gal ir gerai, nes pirmiausia ką reikia padaryti, tai pripažinti savo bėdą. O dar geriau, kai jie kalba būtuoju laiku ir suteikia motyvacijos kitiems žmonėms, kurie turi problemų. Tačiau, kai ne - mažo amžiaus vaikai gali pamanyti, kad tai yra gerai, kad tai yra jų pavyzdys. Kad tai kaip gyvena tie žmonės, kuriuos kartais laikome dievaičiais, gyvena tinkamai. Tad jie gali papildyti jų gretas, aš, žinoma, tikiuosi, kad taip nėra, bet kas čia žino... O kas liūdniausia, kad po tų žmonių išpažinčių ima plūsti bendraminčiai. 

Štai šiandien aš peržiūrėjau vieną video "YouTube", kuriame kalbėjo apie mano jau minėtą problemą, žinoma, paskaičiau komentarus ir tuomet buvo tas lūžis, kai aš supratau, kad laimingų žmonių yra labai mažai. O galbūt jų apskritai nėra? Tokių žmonių, kurie būtų laimingi, ne atrodytų laimingi, bet iš tiesų tokie būtų. Tai taip liūdna. Liūdna, kai suvoki, kad žmonės kankinasi nežinodami kas jie tokie, turiu omeny, kad žmones kankina depresija dažniausiai dėl to, nes jie neatranda savęs arba dėl to, nes juos gąsdina laiko bėgiai, arba jie nesijaučia apsupti tinkamų žmonių... Susidaro toks įspūdis, kad mes esame lyg kažkokie bandymo triušiai, kurie neturi jokios nuovokos ir neturintys jokios instrukcijos neišmano kaip suktis. Išties, juk iš dalies taip ir yra, mes nežinome kodėl čia esame ir koks to tikslas. Nebent susikuriame sau iliuziją ir joje gyvename. Grįžtant prie žmonių su kaukėmis, tai aš esu tarp svarstymų ar geriau būti su kaukėmis, ar geriau ieškoti kitų būdų. Juk tas žmogus būna tarp žmonių, bet vis tiek jaučiasi vienišas. Jis kankinasi. Iš savo skurdžios patirties galiu pasakyti, kad būti be "džiaugsmo kaukės" dar nereiškia būti savimi. Kaukių yra daugybė ir nors aš jų neišskyriau, galiu pasakyti, kad nėra jokio skirtumo. Tai gali būti jau ir nebe tik kaukė, o visas sluoksnis, lyg ozono, kuris saugo nuo pažeidimų. Žmonės lygiai taip pat kaip nemato "kaukėtųjų" žmonių tikrų veidų, lygiai taip pat nemato ir tų, kurie yra atsitvėrę spygliuota tvora nuo pasaulio. Tik kai kurie žmonės nedrąsiai užsimena, kad jie nėra laimingi ir dėl slegiančios praeities. Blogos patirtys mus suklaidina, išveda iš kelio. Koktu, kai to kaltininkai yra ne kas kitas, o kiti žmonės. Bet ar jūs manote, kad ir skriaudėjai yra laimingi ir visaverčiai žmonės? Ko gero, kad ir jie turėjo blogų patirčių ir juolab pavyzdžių. Tad... ar egzistuoja nors kruopelytė tikrumo šiame pasaulyje, kuris mus supa. Vargu. Žmonės nėra laimingi, ne tik dėl rūpesčių, bet ir dėl sumaišties, neapsisprendimų. Aš, paveikta daugybės liūdnų prisipažinimų, stebėdama laimingą žmogų imu galvoti: "Jam išties linksma, ar jis apsimetinėja? Gal jam reikėtų mano pagalbos? Gal niekas nepastebi jo problemų? O gal taip nėra. Gal jam viskas gerai." Ir aš užstringu ties šiais svarstymais nežinomybėj. Aš nebetikiu šypsena... Nežinau kaip galima būtų padėti tokiems žmonėms. Ar juos linksminti ir priversti jį dėvėti kaukę toliau ar geriau nuplėšti jų netikrus veidus ir priversti išsikalbėti apie problemas. Juk apgaulė yra žinoti, kad žmogus yra depresuotas, bet lyg niekur nieko juoktis su juo kartu. Kita vertus, ką čia jau ir pakeisi. Liūdesys turėtų būti mūsų priešu, tačiau rodosi, kad jis mums yra geriausias draugas, kuris mūsų neišduoda ir visad būna drauge. Net ir tuomet, kai mes juokiamės, jis gali tūnoti mūsų viduje.
Kas yra liūdesys be šypsenos? Kas yra šypsena be jo? Ar galima apsieiti ir tik su šypsena? Verta pabandyti. Galbūt verta mėginti pabūti tuo kuo nori būti - laimingu žmogumi su tikra šypsena. 
Skamba taip paprastai, o kaip nelengva iš tikrųjų.